Judo Makabiejaus žygiai
1Po šių susitarimų Lisijas sugrįžo pas karalių, o žydai atsidėjo ūkininkavimui. 2Bet kai kurie vietiniai valdytojai, Timotiejus ir Genėjo sūnus Apolonijas, taip pat Jeronimas bei Demofonas, be šių kipriarchų dar ir vadas Nikanoras, nenorėjo leisti jiems ramiai ir taikiai gyventi. 3Jopės gyventojai padarė ypač nedorą nusikaltimą. Jie pasikvietė tarp jų gyvenusius žydus – vyrus, moteris ir vaikus – sėsti į parengtus laivus, lyg neturėdami jokių piktų kėslų. 4Net kvietimas buvo duotas bendru miesto nutarimu. Žydai priėmė kvietimą, nes norėjo gyventi taikiai ir nieko neįtarė. Jopės gyventojai nugabeno juos į atvirą jūrą ir bent du šimtus jų paskandino.
5Gavęs žinią apie žiaurų savo tautiečių likimą, Judas pasišaukė savo vyrus 6ir kreipėsi malda į Dievą, teisųjį teisėją. Po to leidosi į žygį prieš savo tautiečių žudikus. Puldamas nakčia, jis padegė uostą, sudegino laivus ir išžudė visus ten subėgusius, ieškančius prieglaudos. 7Paskui, kadangi miesto vartai buvo uždaryti, Judas pasitraukė, ketindamas vėl atžygiuoti ir sunaikinti visus jopiečius. 8Bet sužinojęs, kad ir Jabnės gyventojai nori tokiu pat būdu sunaikinti tarp jų gyvenančius žydus, 9Judas užpuolė jabniečius nakčia, padegė uostą ir laivus. Liepsnų pašvaistė buvo matyti Jeruzalėje, už dviejų šimtų keturiasdešimt stadijų.
10Žygyje prieš Timotiejų, jiems paėjus iš ten maždaug du stadijus, užpuolė bent penki tūkstančiai arabų su penketu šimtų raitininkų. 11Po nuožmaus mūšio Judas ir jo vyrai, Dievo padedami, nugalėjo juos. Nugalėti klajokliai maldavo Judą sudaryti su jais taiką, pažadėdami duoti galvijų ir padėti jam bei jo vyrams ir kitais būdais. 12Numatydamas, kad jie iš tikrųjų gali būti daug kuo naudingi, Judas sutiko sudaryti su jais taiką. Gavę jo pažadus, klajokliai sugrįžo į savo palapines.
13Jis užpuolė ir miestą, stipriai sutvirtintą pylimais bei sienomis, kuriame gyveno visokiausi pagonys. Jo vardas buvo Kaspinas. 14Miesto žmonės, pasitikėdami sienų stiprumu ir savo atsargų sandėliais, elgėsi su Judu bei jo vyrais labai įžūliai, užgauliodami ir net piktžodžiaudami bei rėkaudami šlykščius žodžius. 15Bet Judas ir jo vyrai, šaukdamiesi didžiojo pasaulio Šeimininko, sugriovusio Jozuės dienomis Jerichą be sienlaužių ir karo pabūklų, šoko kopti ant sienų su įniršiu. 16Paėmę miestą Dievo valia, jie surengė tokias neapsakomas skerdynes, kad gretimas dviejų stadijų platumo tvenkinys atrodė lyg kraujo pripildytas.
17Iš ten, norėdami pasiekti Charaką ir žydus, kurie buvo vadinami „tobijais“, jie nužygiavo septynis šimtus penkiasdešimt stadijų. 18Atžygiavę srities vado Timotiejaus ten neberado, nes jis, nepajėgęs savo tikslo pasiekti, jau buvo iš ten pasitraukęs. Nepaisydamas to, jis paliko vienoje vietoje labai stiprią įgulą. 19Dositėjas ir Sosipatras, du Makabiejaus vyresnieji vadai, leidosi į žygį ir sunaikino daugiau negu dešimt tūkstančių vyrų, Timotiejaus paliktų tvirtovėje. 20O Makabiejus, padalijęs savo kariuomenę į pulkus ir paskyręs jiems vadus, išskubėjo vytis Timotiejaus, kuris turėjo su savimi šimtą dvidešimt tūkstančių pėstininkų ir du tūkstančius penkis šimtus raitininkų. 21Sužinojęs, kad Judas jį vejasi, Timotiejus nusiuntė moteris, vaikus ir mantą į vietą, vadinamą Karnaimais. Tą vietą paimti buvo sunku, nes dėl prieigų siaurumo ji buvo vargiai prieinama. 22Vis dėlto, pirmajam Judo pulkui pasirodžius, baimė ir siaubas ištiko priešą, nes jis aiškiai pajuto, kad į mūšį eina tas, kuris visa mato. Į visas puses blaškydamiesi, jie taip skubėjo bėgti, kad daugeliu atvejų vieni kitus žeidė ir buvo savųjų kalavijais nudurti. 23Judas juos vijosi iš visų jėgų ir guldydamas nusidėjėlius kalaviju, sunaikino apie trisdešimt tūkstančių.
24Pats Timotiejus pateko į Dositėjo bei Sosipatro ir jų vyrų rankas. Dideliu suktumu jis prašėsi, kad jį paleistų gyvą, nes jis turėjo nelaisvėje daugelio tėvus ir kai kurių brolius, kurių gyvasties nebūtų pasigailėta. 25Kai galop daugybe žodžių juos įtikino, kad savo pažado laikysis ir atiduos belaisvius sveikus, norėdami išgelbėti savuosius, jie paleido jį.
26Tada Judas, pasiekęs Karnaimus ir Atargatidės šventyklą, išžudė dvidešimt penkis tūkstančius žmonių.
27Nugalėjęs juos ir sunaikinęs, jis vedė savo kariuomenę ir prieš Efroną, įtvirtintą miestą, kuriame buvo Lisanijo buveinė ir gyveno visokių tautų žmonės. Jauni stipruoliai užėmė savo vietas gretose sienų ginti. Jie kovojo narsiai. Mieste buvo didelių sandėlių su svaidymo pabūklais ir sviediniais. 28Bet žydai šaukėsi Visagalio, kuris savo galybe triuškina priešų jėgas, ir paėmę miestą į savo rankas, išguldė apie dvidešimt penkis tūkstančius gyventojų.
29Pakilę iš ten, jie nuskubėjo į Skitopolį šešių šimtų stadijų atstu nuo Jeruzalės. 30Bet ten gyvenę žydai paliudijo jiems rodytą skitopoliečių gerą valią ir draugišką elgesį su jais net nelaimės metu. 31Todėl Judas ir jo vyrai padėkojo Skitopolio gyventojams, ragindami ir ateityje juos būti palankius jų tautai.
Pagaliau prieš pat Savaičių šventę jie parvyko į Jeruzalę.
32Po švenčių, vadinamų Sekminėmis, jie skubiai leidosi į žygį prieš Idumėjos valdytoją Gorgiją, 33atžygiavusį prieš juos su trim tūkstančiais pėstininkų ir keturiais šimtais raitininkų. 34Prasidėjus mūšiui, žuvo keletas žydų. 35Tačiau Dositėjas, vienas iš Bakenoro vyrų, būdamas raitas ir stiprus vyras, pagavo Gorgiją ir sugriebęs už skraistės vilko jį prievarta, norėdamas paimti tą prakeiktą vyrą gyvą, bet vienas iš Trakijos raitininkų užpuolė jį ir nukirto jam ranką prie peties. Tad Gorgijas išsigelbėjo ir pabėgo į Marešą.
36Esdriui ir jo vyrams ilgai kovojus ir pavargus, Judas šaukėsi Viešpaties, kad pasirodytų mūšyje sąjungininku ir vadu. 37Protėvių kalba kartodamas kovos šūkį ir giesmes, jis puolė Gorgijo vyrus ir netikėtai juos užklupęs privertė bėgti.
38Po to Judas, subūręs savo pajėgas, nužygiavo į Adulamo miestą. Kadangi tuojau turėjo baigtis savaitė, jie apsivalė pagal paprotį ir ten atšventė šabą. 39Kitą dieną, kadangi tai buvo tapę reikalinga, Judas ir jo vyrai nuėjo paimti žuvusiųjų kūnų ir parnešti palaidoti su jų giminėmis protėvių kapuose. 40Po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasti šventieji Jabnės stabų atminai, kuriuos nešioti žydams draudžia Įstatymas. Visiems buvo aišku, kad dėl to tie vyrai žuvo. 41Tad visi šlovino kelius Viešpaties, teisiojo teisėjo, kuris atidengia paslėptus dalykus, 42ir atsidėjo maldai, prašydami, kad žuvusiųjų padarytoji nuodėmė būtų visiškai atleista. Po to kilnusis Judas ragino žmones vengti nuodėmės, nes jie savo akimis matė, kas dėl nuodėmės buvo ištikę žuvusiuosius. 43Be to, surinkęs iš savo karių du tūkstančius sidabro drachmų, jis nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų parūpinta auka už nuodėmę. Tai darydamas, jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą. 44Iš tikrųjų, jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius. 45Be to, jis suvokė, kad nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai – tai šventa ir dievota mintis. 46Todėl jis ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš šios nuodėmės.
